„Fava Santorinis SKVN“ – aštuoniose Pietų Egėjo jūros Kikladų salose auginamų žydinčių augalų Lathyrus clymenum L. – purpurinių pelėžirnių – sėklos. Visi gamybos etapai – nuo sėjos iki pakavimo – vyksta salose, taikant tūkstantmečius skaičiuojančius vietinius metodus.
Galutinis gaminys – maži aukso spalvos žirniai. Juos išvirus išryškėja salsvas skonis ir maloni tekstūra. Puikiai tinka naudoti kaip lengvą pagrindą įvairiems patiekalams arba kaip skanią užtepėlę.
Kilmė
Pavadinimas „fava“ pirmą kartą paminėtas VI–V a. pr. m. e. parašytos dingusios Aischilo tragedijos išlikusiuose fragmentuose.
„Fava Santorinis SKVN“ istorija yra dar bent 1 000 m. senesnė – ji susijusi su istoriškai svarbiu seisminiu įvykiu.
XVI a. pr. m. e. Santorino saloje įvyko vienas didžiausių ugnikalnių išsiveržimų istorijoje. Jis sunaikino salos gamtą ir privertė vietos gyventojus bėgti. Viena didžiausių gyvenviečių, kurią žmonės buvo priversti palikti, buvo Mino civilizacijos Akrotyrio miestas, kurį padengė pelenų ir vulkaninių dulkių sluoksnis.
Po kelių tūkstantmečių atlikti kasinėjimai parodė, kad didžioji miesto dalis buvo išsaugota. Tarp daugelio atidengtų meno kūrinių ir artefaktų archeologai atrado sėklų liekanų, kurios buvo identifikuotos kaip priklausančios Lathyrus clymenum L. (purpurinio pelėžirnio) augalui. Nustatyta, kad nuimtas šių augalų derlius, o sėklos susmulkintos vartoti.
Po ugnikalnio išsiveržimo į salą grįžę žmonės vėl ėmė auginti Lathyrus clymenum L. – vieną iš nedaugelio kultūrinių augalų, galinčių puikiai augti vulkaniniame dirvožemyje.
„Fava Santorinis“ atlaikė ne tik ugnikalnio išsiveržimą, bet ir laiko testą – tapo pagrindine saloje auginama kultūra , itin mėgiama ne tik saloje, bet ir už jos ribų.
2010 m. Europos Sąjunga pripažino šį unikalų paveldą – „Fava Santorinis“ buvo suteiktas saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN) statusas.
Gamyba
„Fava Santorinis SKVN“ gaminama iš Lathyrus clymenum L. – vijoklinio tamsiai raudonai su violetiniais ar alyviniais taškeliais žydinčio augalo sėklų. Šis augalas plačiai paplitęs ir puikiai auga visame Viduržemio jūros regione, tačiau kaip kultūrinis augalas auginamas tik nedidelėje Pietų Egėjo jūros salų grupėje.
Šį salyną Kikladų regione sudaro Santorinas (dar vadinamas Tyra) ir septynios aplinkinės salelės: Tirasia, Palaia Kameni, Nea Kameni, Aspro (Aspronisi), Christiani ir Askania.
Salos yra saulėtos – paprastai saulė čia šviečia bent 200 dienų per metus; jose dažni sausi šiauriniai Egėjo jūros vėjai, vadinami meltemia.
Lathyrus clymenum L. augalas limpa prie paviršių – tai padeda jam atsilaikyti prieš vėją meltemia. Kadangi šiam augalui reikia nedaug drėgmės, jis gali išgyventi saloms būdingomis sausringomis, beveik dykumos sąlygomis. Sausumos vandens ištekliai yra labai maži arba jų visai nėra, todėl augalai sugeria drėgmę iš drėgno jūros oro osmoso būdu; tai padidina augalų cukringumą.
Be to, augalas gali sugerti atmosferos azotą ir taip išgyventi vulkaniniame salų dirvožemyje, kuriame gausu pemzos ir lavos nuosėdų, tačiau trūksta organinių medžiagų ir pagrindinių neorganinių maisto medžiagų, pavyzdžiui, kalio ar azoto.
Tūkstantmetė patirtis gali padėti užsitikrinti stabilų derlių net ir šiomis sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis. Žirniai perdirbami tradiciniais metodais, daug perdirbimo etapų vis dar reikalauja rankų darbo.
Tradiciškai sėjama žiemos viduryje, tačiau kai kurie augintojai vis dar laikosi tradicijos pirmąsias sėklas sėti gruodžio 21 d. – per žiemos saulėgrįžą.
Pasėti pasėliai turi būti įgudusiai auginami ir stebimi, kol bus galima imti derlių.
Nuimtos sėklos džiovinamos Egėjo jūros saulėje, po to perkeliamos į vulkaninės uolose įrengtas saugyklas. Šiose saugyklose, vadinamose kanaves, sudaromos puikios sąlygos sėkloms bręsti; be to, jos apsaugomos nuo kenkėjų ir išlaikomas jų kietumas, reikalingas malimo procesui.
Smulkinama akmeninėmis girnomis; pašalinamos luobelės, atskiriamos sėklaskiltės.
Gauti geltoni žirniai greitai supakuojami, kad jų nepaveiktų drėgmė, kenkėjai ir ligos.
