„Vanille de l’île de La Réunion“ (SGN)

Kilmė

Pirmą kartą iš Centrinės Amerikos kilusią vanilę į Europą 1721 m. atvežė Ispanijos konkistadorai. Europos aristokratus ir karalius sužavėjo subtilus šio egzotiško prieskonio aromatas, todėl per tolesnį šimtmetį daug kartų nesėkmingai bandyta šį augalą dideliais kiekiais auginti Europos dirvožemyje. 1821 m. kvapioji vanilė (Vanilla planifolia) iš Paryžiaus botanikos sodų buvo atvežta į Reunjoną, kur ji sėkmingai prigijo.

Kad šis augalas vestų vaisius, iš kurių vėliau gaunamas vanilės prieskonis, augalą reikia apdulkinti. Centrinėje Amerikoje vanilę apdulkindavo šiame regione besiveisiančios mažos begeluoninės Melipona genties bitės. Reunjone nebuvo vanilės augalą apdulkinti galinčių vabzdžių ar paukščių, todėl saloje pasodinta vanilė 20 metų nevedė vaisių.

Viskas pasikeitė 1841 m., kai 12-metis vergas ir botanikos entuziastas Edmondas Albiusas išrado metodą, kaip rankiniu būdu apdulkinti vanilės augalą. Albiusas išsiaiškino, kad apdulkinimas įvyksta pagaliuku kilstelėjus augalo vyriškosios ir moteriškosios lyties organus skiriančią sienelę ir lengvai patrynus juos kartu. Tai reiškė, kad galiausiai buvo rastas būdas greitai ir pelningai auginti vanilę visame pasaulyje.

Šiuo metu beveik visi vanilės augalai vis dar apdulkinami naudojant Albiuso metodą. Ilgainiui vanilės gamyba tapo tokia svarbi Reunjono ekonomikai, kad vanilės vijoklis atvaizduojamas 1925 m. gubernatoriaus Émile Merwart’o sukurtame salos herbe.

Unikalų ir visame pasaulyje žinomą „Vanille de l’île de La Réunion“ aromatą lemia gamtinės sąlygos, kuriomis ji auga, ir ją auginančių žmonių patirtis. Tai pripažįstant 2021 m. ji buvo pavadinta saugoma geografine nuoroda (SGN).

Gamyba

„Vanille de l’île de La Réunion“ (SGN) auginimas ir gamyba turi vykti salos rytinėje salos pakrantėje esančiose Bras-Panon, Saint-André, Saint-Benoit, Saint-Joseph, Saint-Philippe, Sainte-Marie, Sainte-Rose ir Sainte-Suzanne savivaldybėse.

Tiek auginimo, tiek perdirbimo etapuose švelnus ir drėgnas klimatas vėjuotoje salos rytinėje pakrantėje skatina aromatinių junginių pirmtakų susidarymą vanilės ankštyse, taip užtikrinamas saldus kvapas ir skonis.

Reunjono sala yra vanilės gamybos praktinės patirties atsiradimo vieta. Be rankinio apdulkinimo metodo, buvo sukurtas ir patobulintas vanilės perdirbimas atliekant blanširavimą, o vėliau – fermentaciją. Nors šie procesai dabar atkartojami visame pasaulyje, salos gamintojų sukurti metodai užtikrina produkto „Vanille de l’île de La Réunion“ (SGN) kokybę.

Perdirbant užaugintą vanilę siekiama išryškinti visą vanilės ankščių skonį. Jos džiovinamos saulės atokaitoje, vėliau – pavėsyje ne trumpiau kaip 20 dienų, paskui mažiausiai septynis mėnesius brandinamos uždarose medinėse dėžėse. Šie du etapai padeda galutiniame produkte išvengti kreozoto ar dervos poskonio, kuris dažnai pasitaiko kitų rūšių vanilėje, kuri yra per greitai išdžiovinta ir brandinama vakuuminiuose maišeliuose – tai procesas, vadinamas anaerobine fermentacija.

Produktas „Vanille de l’île de La Réunion“ rinkai tiekiamas trijų skirtingų formų:

• džiovintos vanilės ankštys yra minkštos, jų paviršius aliejingas, spalva – nuo rudos iki juodojo šokolado rudos;
• šviežios vanilės ankštys yra mėsingos, žvilgančios, tolygios šviesiai rudos spalvos su raudonu atspalviu. Ankštys yra standžios, jų negalima sulenkti;
• kristalizuota vanilė, natūraliai susiformuojanti ant ankščių brandinimo proceso metu; yra cukraus žvaigždučių, adatėlių arba grūdelių pavidalo. Tai intensyviausiai ir subtiliausiai kvepianti vanilė, labai aukštai vertinama gastronomijos specialistų.

Produktas „Vanille de l’île de La Réunion“ (SGN) dėl išskirtinių savybių vertinamas visame pasaulyje, jį dažnai giria „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinti virtuvės šefai, kaip antai Guy Martin’as, Alain’as Passard’as, Pierre’as Hermé ir Jacques’as Genin’as.

Daugiau informacijos

„Vanille de l’île de La Réunion“ (SGN). Teisinės specifikacijos

Saugoma geografinė nuoroda

Maisto produktų ir gėrimų geografinės nuorodos