Apžvalga
Medvilnė yra lauko augalas, daugiausia naudojamas pluošto gamybai. Iš vilnamedžių sėklų, liekančių po medvilnės valymo, gaminamas žmonėms vartoti skirtas aliejus ir pašarams skirtos aliejingųjų sėklų išspaudos.
Šiuo metu medvilnė auginama tik trijose ES šalyse apie 320 000 ha plote. Pagrindinė medvilnės augintoja yra Graikija (80 proc. Europos medvilnės pasėlių ploto), po jos – Ispanija (daugiausia Andalūzijos regionas) (20 proc. ploto). Bulgarijoje medvilnė auginama mažesniame nei 1 000 ha plote.
Nors medvilnė sudaro mažiau nei 0,2 proc. Europos žemės ūkio produkcijos vertės, ji yra labai svarbi dviem pagrindinėms ES šalims gamintojoms.
Apskaičiuota, kad 2018 m. ES pagaminta 340 000 t medvilnės, o tai tik 1 proc. pasaulio medvilnės gamybos.
Per pastaruosius 10 metų valytos medvilnės importas iš Europos labai sumažėjo – nuo 870 000 t 2002 m. iki vidutiniškai 130 000 t per pastaruosius 5 metus. Per tą patį laikotarpį ES eksportas išliko palyginti stabilus – apie 250 000 t per metus.
ES rinka yra visiškai atvira, nes medvilnei netaikomi nei importo muitai, nei eksporto subsidijos.
ES medvilnės politika
Parama už medvilnę buvo pradėta teikti 1981 m., kai Graikija įstojo į tuometinę Europos bendriją. Nuo to laiko Europos medvilnės politika buvo reformuota keletą kartų, paskutinį kartą – 2006 m.
Dabartine tvarka siekiama skatinti kurti konkurencingą, tvarų ir į rinką orientuotą medvilnės sektorių, kartu užtikrinant teisinius įsipareigojimus remti „medvilnės gamybą Bendrijos regionuose, kuriuose ji svarbi žemės ūkio ekonomikai“.
Kaip ir bet kurie kiti ūkininkai, medvilnės augintojai turi teisę gauti atsietą pajamų paramą (vadinamąją kompleksinę paramą) už tai, kad laikosi griežtų aplinkos apsaugos, gyvūnų gerovės ir maisto saugos standartų.
Be to, ES skiria išmokas konkrečiai už medvilnę, tačiau tik jei ji auginama tam tikrame baziniame plote kiekvienoje ES šalyje. Kad atitiktų reikalavimus, ūkininkai turi auginti medvilnę tik konkrečios ES šalies patvirtintoje žemėje, naudoti leidžiamų rūšių sėklas ir užtikrinti minimalią būtiną faktiškai nuimtos medvilnės kokybę. Šios specialios išmokos už medvilnę tikslas – užtikrinti, kad medvilnę auginančiuose regionuose nebūtų gamybos sutrikdymo rizikos.
Susietosios paramos reikalavimus kasmet atitinka ne daugiau kaip 302 000 ha. Iš jų 250 000 ha Graikijoje ir 48 000 ha Ispanijoje.
Kad ES medvilnės sektorius taptų ekonomiškai perspektyvesnis, 2009 m. pradėta įgyvendinti restruktūrizavimo schema, pagal kurią galima remti medvilnės valymo įrenginių išmontavimą, investicijas į medvilnės valymo pramonę, ūkininkų dalyvavimą medvilnės kokybės schemose ir t. t.
Tas ketverių ar aštuonerių metų restruktūrizavimo programas buvo leista tęsti ir baigti įgyvendinti be galimybės jas pratęsti. Ketverių metų programų lėšos nuo 2014 m. buvo įtrauktos į turimas ES lėšas, skirtas priemonėms pagal kaimo plėtros programas. Nuo 2017 m. aštuonerių metų programoms skirtos lėšos buvo įtrauktos į pajamų rėmimo nacionalines viršutines ribas.
Teisinis pagrindas
Galioja medvilnei taikomi teisės aktai, įskaitant ES reglamentą 1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos schemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės.
ES įgyvendinimo reglamentu 2017/1185 nustatytos ES reglamento 1307/2013 ir ES reglamento 1308/2013 taikymo taisyklės dėl informacijos ir dokumentų teikimo Europos Komisijai ir iš dalies keičiami ir panaikinami keli Europos Komisijos reglamentai.
Rinkos stebėjimas
Medvilnės rinkos padėtis stebima ilguoju laikotarpiu, įskaitant tokius aspektus kaip gamybos, vartojimo ir atsargų raida, taip pat ES medvilnės derlingumas, importas ir eksportas.
Tyrimai
2014 m. liepos mėn. paskelbtas medvilnės sektoriui taikomų bendros žemės ūkio politikos priemonių vertinimas, kurio tikslas – įvertinti priemonių, įgyvendintų po 2006 m. reformos, poveikį. Ji buvo taikoma trims šalims gamintojoms – Graikijai, Ispanijai ir Bulgarijai.
Pagrindinėse išvadose daugiausia dėmesio skirta tam, kokį poveikį tos priemonės turėjo įvairiems aspektams, tokiems kaip:
- nevalytos medvilnės gamyba;
- pajamos ir regioninė ekonomika;
- ekonomikos struktūra;
- gamybos struktūra;
- galutinės grandies sektorius;
- aplinka,
- veiksmingumas, aktualumas ir nuoseklumas.