Medvilnė

Medvilnės auginimas ES

Pastaraisiais metais medvilnės auginimui skirtas plotas Europos Sąjungoje šiek tiek svyravo: padidėjo nuo 325 000 hektarų (ha) 2017 m. iki 362 000 ha 2020 m., o vėliau ėmė mažėti ir 2024 m. siekė 290 000 ha. 2023 m. ES nevalytos medvilnės produkcija siekė 10,4 tonų, o tai sudaro 4 proc. pasaulinės produkcijos.

Medvilnė auginama tik trijose ES šalyse, visų pirma Graikijoje ir Ispanijoje. Nors medvilnė sudaro palyginti nedidelę visos ES žemės ūkio produkcijos dalį, konkrečiuose Europos regionuose ji yra labai svarbi vietos ekonomikai ir užimtumui kaimo vietovėse.

Medvilnės auginimas Ispanijoje

Ispanijai (daugiausia Andalūzijos regionui) tenka apie 20 proc. medvilnės auginimui skirto ploto ir gamybos ES. Čia medvilnė auginama nuo viduramžių, nors jos auginimas ir gamyba smarkiau plėstis ėmė XX a. viduryje.

Medvilnės auginimas Bulgarijoje

Bulgarija medvilnę augina maždaug 2 000 ha plote.

Medvilnės auginimas ir pluošto perdirbimas

Medvilnės auginimas prasideda nuo vilnamedžių sėklų sodinimo, paprastai pavasarį. Augalams augant susiformuoja pūkuotos sėklų dėžutės, kuriose yra medvilnės plaukelių ir sėklų. Subrendusių sėklų dėžučių derlius nuimamas rankomis arba mechaniniu būdu ir siunčiamas į džiną, kuriame plaukeliai atskiriami nuo sėklų.

Tada ilgieji plaukeliai, vadinami pūkeliais, nuvalomi, suspaudžiami į gniutulus ir siunčiami į tekstilės gamyklas verpimui ir audimui. Likę trumpieji plaukeliai arba linteris pašalinami nuo sėklų ir perdirbami pramoniniams ir vartojimo produktams gaminti.

Šiuo procesu užtikrinamas veiksmingas viso medvilnės augalo panaudojimas.

Medvilnės naudojimas

Medvilnė BŽŪP

Parama už medvilnę buvo pradėta teikti 1981 m., kai Graikija įstojo į tuometinę Europos bendriją. Kaip ir bet kurie kiti ūkininkai, pagal bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP) medvilnės augintojai turi teisę gauti tiesiogines išmokas ir papildomą paramą ekologinių sistemų forma, jei taikoma ūkininkavimo praktika atitinka aplinkosaugos kriterijus, nustatytus atitinkamos ES šalies BŽŪP strateginiame plane, taip pat kitas kaimo plėtros schemas.

Be to, ES skiria išmoką konkrečiai už medvilnę, tačiau tik jei ji auginama tam tikrame baziniame plote kiekvienoje ES šalyje. Ši išmoka mokama už hektarą ir priklauso nuo mažiausios faktiškai nuimtos medvilnės kokybės. Kad atitiktų reikalavimus, ūkininkai turi auginti medvilnę ES šalies patvirtintoje žemėje, naudodami leidžiamų veislių sėklas ir nuimdami derlių įprastomis auginimo sąlygomis (pagal Reglamentą (ES) 2021/2115). Šios specialios išmokos už medvilnę tikslas – užtikrinti, kad medvilnę auginančiuose regionuose nebūtų gamybos sutrikdymo rizikos.

Kasmet specialiosios išmokos už medvilnę skyrimo reikalavimus atitinka ne daugiau kaip 301 500 ha. Iš jų 250 000 ha yra Graikijoje, o 48 000 ha – Ispanijoje.

Medvilnės indėlis į tvarų žemės ūkį

• Aplinkosauginis. Siekiant kuo mažesnio poveikio aplinkai, auginant medvilnę vis dažniau taikomi ekologiški ūkininkavimo metodai, pavyzdžiui, tikslusis ūkininkavimas ir integruotoji kenkėjų kontrolė. Šia praktika užtikrinama gera dirvožemio būklė, mažinamas vandens naudojimas ir remiama biologinė įvairovė, taip sudarant sąlygas tvariai ateičiai.
• Socialinis. Medvilnės auginimas remia kaimo bendruomenes, nes kuriamos darbo vietos ir gerinama gyvenimo kokybė, įgyvendinant iniciatyvas, kuriomis daugiausia dėmesio skiriama sąžiningai darbo praktikai ir užtikrinama, kad darbuotojai gautų teisingą darbo užmokestį ir dirbtų saugiomis sąlygomis, taip prisidedant prie socialinės lygybės ir gerovės.
• Ekonominis. Medvilnės pramonė skatina vietos ekonomiką, nes prisideda prie BVP ir remia pagalbinius sektorius, pavyzdžiui, džinavimo, verpimo ir tekstilės gamybos sektorius. Skatindamos inovacijas ir veiksmingumą, šios pramonės šakos stiprina savo konkurencinę padėtį pasaulinėje rinkoje.