G7

G7 vaidmuo

G7 (Didžiojo septyneto), iš pradžių G8, pradžia – 1973 m. Jis buvo įkurtas 1975 m. kaip neformalus forumas, suburiantis pirmaujančių pasaulio pramoninių valstybių vyriausybių vadovus ir ministrus. Laikui bėgant kasmetiniai G7 aukščiausiojo lygio susitikimai tapo platforma, skirta daugiašalių diskusijų krypčiai nubrėžti ir politiniam atsakui į pasaulinio masto uždavinius formuoti. Jis papildo G20, kuris visuotinai laikomas nuolatinio pasaulinio ekonomikos koordinavimo pagrindu, vaidmenį.

1977 m. tuometinės Europos bendrijos atstovai pradėjo dalyvauti Londono aukščiausiojo lygio susitikime. Laikui bėgant Europos bendrijos vaidmuo didėjo, ir ES palaipsniui buvo įtraukta į visas aukščiausiojo lygio susitikimų darbotvarkėse numatytas politines diskusijas, o nuo Otavos aukščiausiojo lygio susitikimo (1981 m.) dalyvauja visuose darbo posėdžiuose.

Europos Sąjunga yra ne suvereni valstybė narė, o unikali viršvalstybinė organizacija, todėl G7 pavadinimas – „Didysis septynetas“. Todėl ES yra į sąrašą neįtraukta narė ir neperima rotacijos tvarka vykdomo G7 pirmininkavimo.

Aukščiausiojo lygio susitikime dalyvauja vadovai iš Europos Sąjungos ir šių šalių:

• Kanados,
• Prancūzijos,
• Vokietijos,
• Italijos,
• Japonijos,
• Jungtinės Karalystės,
• Jungtinių Valstijų.

G7 gali nustatyti pasaulinę darbotvarkę, nes šių didžiausių ekonominių jėgų priimti sprendimai turi realų poveikį. Šių vadovų nustatyta politinė kryptis įvairiais politikos klausimais darys tolesnį poveikį daugeliui kitų tarptautinių organizacijų ir institucijų.

Taigi G7 priimti sprendimai nėra teisiškai privalomi, tačiau daro didelę politinę įtaką.

Dėmesio centre – pasaulio apsirūpinimas maistu 

Dėl sisteminių COVID-19 pandemijos sukrėtimų ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą labai sustiprėjo iššūkiai pasaulio žemės ūkio maisto produktų sistemai. Jie prisideda prie ilgą laiką didėjančio spaudimo pasaulio apsirūpinimui maistu, ypač dėl klimato kaitos ir jos sukeliamų nepalankių oro sąlygų, gamtos išteklių, tokių kaip dirvožemis, vanduo ir biologinė įvairovė, būklės blogėjimo, taip pat netvaraus gyventojų skaičiaus ir maisto paklausos augimo, ypač pažeidžiamuose regionuose.

Pripažindami šių iššūkių rimtumą daugiašaliai forumai, tokie kaip G7, apsirūpinimą maistu vėl įtraukė tarp svarbiausių tarptautinių prioritetų. Po pusės dešimtmečio pertraukos G7 žemės ūkio ministrai 2022 m. Vokietijos pirmininkavimo ES Tarybai metu vėl sušaukė darbo grupę – du specialūs ministrų posėdžiai įvyko atitinkamai kovo ir gegužės mėnesiais.

ES tvirtai remia tai, kad visam laikui būtų atkurta G7 žemės ūkio kryptis kaip svarbus išsivysčiusios ekonomikos šalių politikos pastangų koordinavimo forumas reaguojant tiek į neatidėliotinai spręstinus klausimus, tiek ir į ilgalaikius tvarios žemės ūkio pertvarkos tikslus.

Dabartiniai G7 žemės ūkio srities prioritetai

G7 žemės ūkio krypties darbo prioritetai 2022 m. Vokietijos pirmininkavimo metu buvo:

• pasaulio apsirūpinimas maistu,
• tvarių žemės ūkio tiekimo grandinių, dėl kurių nenaikinami miškai, stiprinimas,
• sekvestruojamojo ūkininkavimo galimybės,
• tolesnis pesticidų naudojimo mažinimas,
• klimato apsauga,
• biologinės įvairovės apsauga.

Žemės ūkis iki 2016 m.

Dėl 2007–2008 m. išaugusių maisto kainų žemės ūkis ir apsirūpinimas maistu tapo vienu svarbiausių pasaulio politinės darbotvarkės punktų. Dėl šios kainų krizės tuometinio G8 (iki 2014 m. sustabdant Rusijos narystę grupėje) žemės ūkio ministrai 2009 m. susitiko Italijoje, kad išnagrinėtų būdus, kaip pagerinti bendradarbiavimą žemės ūkio srityje su besivystančiomis šalimis, ypač Afrikoje.

Kitame aukščiausiojo lygio susitikime Kanadoje 2010 m. G8 pasaulio lyderiai įsipareigojo skirti 22 mlrd. JAV dolerių Akvilos aprūpinimo maistu iniciatyvai (AFSI), kuri būtų įgyvendinta per trejus metus, kad padėtų pažeidžiamoms šalims didinti maisto gamybą. Europos Sąjunga prisiėmė didžiausią įsipareigojimą – 3,8 mlrd. JAV dolerių – ir jį įvykdė.

Nuo to laiko žemės ūkis ir apsirūpinimas maistu tebėra svarbi tema aukščiausiojo lygio susitikimuose, pavyzdžiui, 2016 m. Japonijoje, kur G7 šalių žemės ūkio ministrai pabrėžė šiuos pagrindinius prioritetus:

• suteikti daugiau galių ūkininkams – motyvuotiems, kvalifikuotiems ir versliems ūkininkams – stiprinti gebėjimus ir įgūdžius, skatinant žinių perdavimą savanoriškomis ir abipusiai priimtinomis sąlygomis, šias perduotas žinias taikyti vietoje ir profesiniame mokyme ir sudaryti palankesnes sąlygas naudotis IRT, tiksliuoju ūkininkavimu ir žemės ūkio inovacijomis;
• didinti moterų ir jaunimo galimybes žemės ūkio sektoriuje, skatinant moteris ir jaunimą aktyviai dalyvauti įsigyjant ūkį, jo valdyme, rinkodaroje ir kitoje su žemės ūkiu ir žemės ūkio maisto produktais susijusioje veikloje, taip pat gerinti vienodas galimybes naudotis žeme ir kitu turtu, kad būtų didinamos pajamos ir gerinami pragyvenimo šaltiniai;
• didinti ūkininkų dalyvavimą maisto vertės grandinėse.

Nors nuo 2017 m. iki 2021 m. nebuvo plėtojama atskira darbo žemės ūkio srityje kryptis, žemės ūkio sektoriaus ir pasaulinės prekybos žemės ūkio maisto produktais klausimai ir toliau atsispindėjo kasmetinėse G7 vadovų deklaracijose. Nagrinėjamos temos, be kita ko, buvo klimato kaitos poveikis žemės ūkiui ir žemės ūkio maisto produktų sektoriaus indėlis į tvarų ekonomikos vystymąsi.

Svarbiausios datos

Naujausia ir būsima G7 pirmininkavimo rotacija yra tokia:

• 2020 m. – JAV,
• 2021 m. – Jungtinė Karalystė,
• 2022 m. – Vokietija,
• 2023 m. – Japonija,
• 2024 m. – Italija.