Airiškas viskis GN, vienas seniausių pasaulio alkoholinių gėrimų, Airijoje distiliuojamas jau nuo VI amžiaus. Šis alkoholinis gėrimas yra įvairių atspalvių, kurie įvairuoja nuo blyškios auksinės iki sodrios gintarinės spalvos, o jo vartotojai galės pajusti įvairiausių skonių – vaisių ir gėlių, medžio ir medaus.
Istorija ir ištakos
Airijos vienuoliams pradėjus gaminti distiliuotus alkoholinius gėrimus Airijoje, pasaulis buvo supažindintas ne tik su viena žymiausių viskio rūšių, bet ir su jo vardu. Iš pradžių bet kokios rūšies distiliuoti alkoholiniai gėrimai buvo vadinami „Uisce Beatha” („gyvybės vandeniu“), įskaitant tuos, iš kurių buvo gaminami kvepalai ar vaistai, tačiau galiausiai taip imta vadinti šiandien mums žinomą gėrimą.
Airiškas viskis iš pradžių gamintas namuose, dažnai slapta, siekiant išvengti didelių mokesčių, o pati gamyba buvo tradiciškai labai lokalizuota ir nedidelės apimties. Tačiau XIX a. viskio gamybos mastai pastebimai išaugo. Industrializacija tiek suspartėjo, kad Airijoje veiklą vykdančių spirito varyklų skaičius nuo 1827 iki 1840 m. padvigubėjo! Tačiau palankiai Airijos alkoholio pramonei XIX a. susiklosčiusi padėtis XX a. pirmoje pusėje iš esmės pasikeitė.
Stiprų smūgį pramonei sudavė Pirmojo pasaulinio karo sukelta ekonomikos krizė, Velykų sukilimas ir Airijos pilietinis karas. Dar vieną smūgį Airijos viskio pramonė patyrė priėmus 18-ąją JAV konstitucijos pataisą, kuria šioje šalyje buvo uždrausta prekyba alkoholiu (Sausasis įstatymas). Per vieną naktį Airijos viskio gamintojai neteko didžiausios eksporto rinkos, o ir taip nestabili pramonė patyrė dar vieną sukrėtimą.
Nepaisant minėtų nesėkmių Airijos viskio pramonė išsilaikė ir nuo 9-ojo dešimtmečio nuolat auga. Iki 10-ojo dešimtmečio buvo pasirašytas ne vienas tarptautinis susitarimas, kuriais pripažintas airiško viskio išskirtinumas, įskaitant 1994 m. ES ir JAV susitarimą, kuriuo nustatyti Airijos saloje distiliuojamo viskio vardo vartosenos apribojimai. Iki 2013 m. į kitas pasaulio šalis buvo eksportuota daugiau kaip 6,2 mln. 9 litrų talpos dėžių, o tai akivaizdus įrodymas, kaip puikiai airiškas viskis vertinamas pasaulyje.
Gamybos procesas
Gamybos procesas pradedamas nuo viso grūdo malimo ir maišymo su vietos vandeniu (salykliniam viskiui naudojama 100 proc. miežių, o grūdiniam – ne mažiau kaip 30 proc.). Gautas mentalas kaitinamas siekiant iš grūdų išgauti cukrų, o likusi misa jau yra tinkama fermentacijai. Tada pridedama mielių, kurios misoje esantį cukrų paverčia alkoholiu. Dabar jau galima distiliuoti šį fermentuotą skystį – galutinį fermentacijos produktą (angl. „wash“).
Airiškas viskis distiliuojamas dviem skirtingais būdais: senuoju būdu, naudojant puodo formos distiliavimo aparatą, arba naudojant distiliacijos koloną. Naudojant puodo formos distiliavimo aparatą gaunamas aromatingesnis viskis, o distiliuojant kolonoje – subtilesnio skonio.
Distiliuojamas galutinis fermentacijos produktas kaitinamas, atskiriamas ir kondensuojamas. Procesas gali skirtis, nelygu ar distiliuojama puodo formos aparatu, ar kolonoje ir ar viskis yra dvigubos distiliacijos, ar trigubos, tačiau, kad ir koks metodas būtų taikomas, tenka gerokai pasistengti, kol parenkami tinkami alkoholiniai mišiniai. Šis svarbus kokybiško viskio gamybos proceso etapas vadinamas atskiedimu (angl. „making the cut“).
Galiausiai viskis mažiausiai trejus metus brandinamas Airijos salos sandėliuose. Nustatytas toks griežtas draudimas brandinti produktą už Airijos ribų, kad viskį draudžiama eksportuoti statinėse: prieš išvežant iš salos jis turi būti išpilstomas į butelius arba į iš inertiškos medžiagos pagamintas talpyklas.