Europos pakraštyje prie Atlanto vandenyno soduose auginamų kriaušių „Pera Rocha do Oeste“ (SKVN) istorija prasidėjo nuo vieno medžio, atsitiktinai aptikto prieš 150 metų viename iš Portugalijos Sintros regiono ūkių.
Gelsvai žalia kriaušių „Pera Rocha do Oeste“ (SKVN) odelė šiek tiek dėmėta viršuje ir raustelėjusi įsaulyje, minkštimas – sultingas, saldus, aromatingas.
Kilmė
1836 m. Pedro António Rocha savo ūkyje Sintros regione, esančiame tarp Lisabonos ir Atlanto vandenyno, aptiko unikalią nežinomą kriaušių veislę.
Vaisiai buvo išskirtiniai, tad Pedro António kiekvienų metų rugsėjį kviesdavosi į ūkį draugus ir kaimynus jų ragauti. Jis dalino kriaušės skiepūglius savo draugams ir veislė sparčiai paplito Vakarų regione. Atradėjo garbei ją imta vadinti „Pera Rocha“.
Tokia unikali kriaušių veislė nebūtų savaime atsiradusi Pedro António ūkyje, jei ne vietovės mikroklimatas. Sintros kalnų (kadaise vadintų mėnulio kalnais (Lunae Mons) saugomame regione pučia jūros vėjai, o dirvožemio sluoksniai yra susiformavę juros ir naujuoju juros laikotarpiais. Kad galėtų gerai augti, kriaušėms reikia ne tik medžiagų, kurių gausu šiame dirvožemyje, bet ir žiemos šalčio. O vasaros saulė jas parausvina.
Praėjus beveik devyniasdešimčiai metų nuo šios kriaušių veislės atradimo ji oficialiai pripažinta atskira veisle per 2-ąją nacionalinę pomologijos konferenciją, vykusią Alkobasoje (Portugalija). Štai ką žemės ūkio specialistas Guilherme Joaquim da Matta per konferenciją papasakojo apie savo apsilankymą Rochos ūkyje:
...keli Ribeira de Sintros gyventojai sakė, kad žino, nuo kurios kriaušės paimti pirmieji skiepūgiai... Jie man parodė kriaušę, augančią griovelyje, skiriančiame vaismedžių sodą nuo ariamosios žemės lauko... Man iš karto padarė įspūdį to medžio tvirtumas. Iš to, kaip jis atrodė ir ką pasakojo ten susirinkę vyresni žmonės, supratau, kad prieš mane esančiam medžiui ne mažiau kaip 90 metų.
Išskirtines „Pera Rocha do Oeste“ savybes pripažino ne tik mokslo bendruomenė, bet ir vartotojai, jas įvertino smaguriai. Ši kriaušė greitai tapo simboliniu regiono produktu.
2003 m. unikalias „Pera Rocha do Oeste“ savybes pripažino ir Europos Sąjunga, patvirtindama saugomą kilmės vietos nuorodą (SKVN).
Auginimas
„Pera Rocha do Oeste“ (SKVN) auginama ir pakuojama dvidešimt devyniose Vakarų regiono (taip vadinamo dėl to, kad tai labiausiai į vakarus nutolęs Portugalijos regionas) savivaldybėse.
Sodai auginami kruopščiai laikantis vietos tradicijų. Kadangi vaisiams labai svarbios specifinės regiono oro sąlygos, kriaušių veisimo, apdorojimo ir derliaus nuėmimo laikas visiškai priklauso nuo gamtos ritmo.
Derliaus nuėmimas pradedamas antroje rugpjūčio pusėje. Prie šio darbo dažnai prisideda visa bendruomenė. Kasmet 15 000 darbuotojų padeda nuimti maždaug 173 000 tonų kriaušių. Kai kuriuose soduose kriaušės vis dar skinamos rankomis tradiciniu būdu, suimant ir šiek tiek pakreipiant vaisių, kad nebūtų pažeistas kotelis.
Nuskintos kriaušės sudedamos į dėžes, kurios išrikiuojamos prie medžių. Tuomet dėžės vežamos į vaisių sandėlį, ženklinamos partijos kodu, etiketėmis ir laikomos vėsioje vietoje. Kriaušės „Pera Rocha do Oeste“ (SKVN) gali būti ilgai laikomos, tad parduotuvių lentynose ir ant stalo jos puikuojasi nuo rugpjūčio iki gegužės.
Iš pradžių traškios, laikui bėgant kriaušės darosi saldesnės, minkštesnės, jų minkštimas – švelnesnis ir sultingesnis (sakoma, kad jos „tirpsta“). Kitas skiriamasis bruožas yra rūdėtumas (bronzos spalvos dėmelėmis išmargintos šiek tiek šiurkštesnės vietos) kriaušės apačioje ir prie kotelio.
Šios kriaušės dažnai naudojamos salotoms, likeriams ir vaisių sultims. Dėl saldumo kriaušės „Pera Rocha do Oeste“ (SKVN) yra itin mėgstamas desertų ingredientas.