Ar ES žemės ūkio politika grindžiama modeliu „iš viršaus į apačią“ ir universalaus sprendimo principu, ar pagal ją leidžiama taikyti konkrečioms šalims skirtus metodus?
Laikomasi pastarojo požiūrio! Ūkininkavimo sąlygos visoje ES labai skiriasi dėl nevienodo dirvožemio, oro sąlygų, ūkininkavimo metodų ir skirtingų ūkių tipų.
Todėl dabar ES valstybėms narėms suteikia galimybę pasirinkti, kokias priemones taikyti ir kaip jas pritaikyti prie savo konkrečių poreikių.
ES šalys gali laisvai remti ūkininkus taip, kaip jos mano esant tinkama, su sąlyga, kad jie laikysis kelių ES taisyklių ir savo pastangas suderins su ES tikslais bei pagrindiniais šalių nustatytais ūkininkavimo iššūkiais.
Tai daroma įgyvendinant kiekvienos šalies BŽŪP strateginį planą – 2023 m. pradėtą taikyti naują principu „iš apačios į viršų“ grindžiamą darbo metodą:
ES nustato pagrindines politikos taisykles (tikslus, veiksmų rūšis ir pagrindinius reikalavimus);
kiekviena ES šalis parengia savo planą, kuriame išdėstomi konkretūs prioritetai, tikslai ir priemonės, kaip panaudoti ES paramą savo poreikiams patenkinti.
Vienas iš pavyzdžių yra tai, kad ES šalys gali nustatyti didžiausias savo aplinkosaugos problemas, susijusias su ūkininkavimu, ir parengti ekologines sistemas bei kitas aplinkosaugos priemones joms spręsti.
Tokiu būdu nacionalinėms vyriausybėms tenka didesnė atsakomybė ir didesnė kontrolė, kaip pasiekti sutartus tikslus.
Tinklalaidė „Maistas Europai“
53. Lenkija. Bendrai žemės ūkio politikai – 21 metai